Asmeninis pasakojimas apie tai, kaip pandemijos baimė virto ketverių metų investavimo kelione – su klaidomis, atradimais ir dvylika luitų seife.
Kaip viskas prasidėjo kojinių stalčiuje
Tai buvo 2020-ųjų kovas. Pasaulis užsidarė per savaitę. Parduotuvėse dingo tualetinis popierius, vaistinėse – kaukės. Mano verslas, kurį kūriau aštuonerius metus, sustojo per vieną naktį – renginių organizavimas pandemijos metu skamba kaip blogas anekdotas.
Sėdėjau namie, skaičiavau, kiek mėnesių išgyvensiu iš santaupų, ir naršiau internetą. Kažkur užkliuvau už straipsnio apie auksą. Paskui už kito. Ir dar vieno. Po trijų dienų turėjau 50 gramų luitą rankose ir visiškai nesupratau, ką su juo daryti.
Pirmas jausmas – nusivylimas. Toks mažas. Toks lengvas. Už pusantro tūkstančio eurų tikėjausi kažko įspūdingesnio. Įdėjau į kojinių stalčių ir pamiršau.
Kai baimė virto smalsumu
Po pusmečio verslas atsigavo. Po metų – klestėjo kaip niekada, nes žmonės, ilgai sėdėję namie, troško švenčių. Pinigai atsirado, bet ir nerimas liko. Tas jausmas, kad viskas gali sugriūti per naktį, niekur nedingo.
Tada prisiminiau luitą stalčiuje. Ir pradėjau domėtis rimčiau.
Sužinojau, kad investicinio aukso kaina per tuos metus pakilo beveik 20 procentų. Mano pirkinys iš baimės staiga atrodė kaip protingas sprendimas. Nusipirkau dar vieną luitą. Paskui dar. Ne iš baimės – iš smalsumo.
Pradėjau skaityti. Ne tuos blizgančius straipsnius, kurie žada greitą praturtėjimą, o nuobodžias analizes, centrinio banko ataskaitas, istorines kainas. Supratau, kad auksas – ne stebuklinga piliulė ir ne loterijos bilietas. Tai tiesiog metalas, kurio niekas negali atspausdinti daugiau, ir kuris dėl to išlaiko vertę, kai popieriniai pinigai ją praranda.
Ritualas, kuris tapo drausme
Per ketverius metus susiformavo ritualas. Kas ketvirtį, nepriklausomai nuo kainos, nuperku vieną uncijos luitą. Nesvarbu, ar kaina viršūnėje, ar dugne – perku. Vadinasi tai „dollar cost averaging”, bet man tai tiesiog drausmė. Kaip sportuoti pirmadieniais – nesinori, bet darai, nes žinai, kad ilgainiui atsipirks.
Dabar turiu dvylika luitų. Neskaičiuoju kiek jie verti šiandien – tai nėra pinigai, kuriuos planuoju išleisti artimiausiu metu. Tai pinigai, kurie lauks. Gal penkerius metus. Gal dvidešimt. Gal perduosiu dukrai, kai ji užaugs ir supras, kad pasaulis ne visada veikia taip, kaip tikimės.
Laikau namuose. Turiu seifą, įmūrytą į sieną rūsyje. Žmona žino. Daugiau niekas. Kartą per metus atidarau, pažiūriu, uždarau. Toks ritualas, kuris primena, kad turiu kažką, kas nepriklauso nuo bankų, vyriausybių ar interneto.
Ar rekomenduočiau kitiems
Sudėtingas klausimas. Investicinis auksas nėra visiems. Jei neturite finansinės pagalvės – pirma sutvarkykite ją. Jei turite skolų su palūkanomis – pirma grąžinkite jas. Jei tikitės greitai praturtėti – auksas jus nuvils.
Bet jei turite laisvų pinigų, kuriuos galite „užrakinti” ilgam laikui, jei neramina mintis, kad visi jūsų turtai egzistuoja tik kaip skaičiai ekrane, jei norite turėti kažką, ką galite paliesti – tada gal verta pagalvoti.
Aš nesu finansų ekspertas. Neturiu ekonomikos diplomo. Esu tiesiog žmogus, kuris kartą išsigando ir nusipirko aukso. Ir kuris per ketverius metus suprato, kad tai buvo vienas protingesnių sprendimų, kuriuos priėmiau.
Ne dėl to, kad pralobau – pelnas yra, bet ne toks, kad gyvenimas pasikeistų. O dėl to, kad nustojau bijoti. Žinau, kad kas benutiktų – turiu kažką, kas nepradings. Kas nenuvertės iki nulio per naktį. Kas bus auksas ir po šimto metų, kai manęs jau seniai nebus.
Gal tai iracionalu. Gal tai senoviška. Bet kiekvieną kartą, kai atidarau tą seifą ir pamatau tuos dvylika nedidelių luitų, jaučiuosi ramiau. O ramybė, kaip paaiškėjo, turi savo kainą. Ir man ji to verta.
